Optinio pluošto vystymosi istorija

Vieną 1870 m. dieną britų fizikas Tyndallas nuėjo į Karališkosios draugijos paskaitų salę pasikalbėti apie visiško šviesos atspindžio principą. Jis atliko paprastą eksperimentą: medinėje statinėje, pripildytoje vandens, išgręžkite skylę, o tada lempa padėkite šviesą iš statinės viršaus. Vanduo šviečia. Rezultatai nustebino publiką. Buvo matyti, kad šviečiantis vanduo ištekėjo iš mažos kibiro skylutės, vanduo buvo sulenktas, o šviesa buvo išlenkta, o šviesa iš tikrųjų buvo užfiksuota išlenkto vandens.

Nustatyta, kad šviesa sklinda smulkia vyno srove, kuri išstumiama iš statinės; taip pat buvo nustatyta, kad šviesa sklinda išlenkta stiklo lazdele. Kodėl tai? Ar šviesa nebėra tiesiai į vidų? Šie reiškiniai patraukė Tyndall dėmesį. Po tyrimo jis išsiaiškino, kad tai visiško šviesos atspindžio efektas [2]. Kadangi terpės, tokios kaip vanduo, tankis yra didesnis nei supančios medžiagos (pvz., oro), ty šviesa sklinda iš vandens į orą, kai kritimo kampas yra didesnis už tam tikrą kampą, lūžusi šviesa išnyksta ir visa šviesa atsispindi atgal į vandenį. Paviršiuje atrodo, kad šviesa srovėje lenkiasi į priekį.

Vėliau žmonės sukūrė didelio skaidrumo ir storio stiklo pluoštą, pavyzdžiui, voratinklio šilko{0}}stiklo pluoštą. Kai šviesa patenka į stiklo pluoštą tinkamu kampu, šviesa sklinda išilgai išlenkto stiklo pluošto. Kadangi šis pluoštas gali būti naudojamas šviesai perduoti, jis vadinamas optiniu pluoštu.

2

Tau taip pat gali patikti

Siųsti užklausą